Pirmoji šalyje labdaros akcija

Pirmieji Lietuvoje apdovanojimai, pirmoji šalyje labdaros akcija

Pirmoji šalyje labdaros akcija

2002-ųjų gegužę pilnutėlėje Vilniaus kongresų rūmų salėje pagerbėme 10 geradarių, tarp jų ir buvusią pirmąją ponią Almą Adamkienę. 

Pirmą sykį per televiziją buvo parodyti tame koncerte sykiu su scenos profesionalais šokantys ir dainuojantys neįgalieji, tuomet tai buvo niekur negirdėtas dalykas.
Pirmojo sezono pabaigoje surengėme pirmąją rėmėjų pagerbimo šventę. Trys asmenys, tarp jų ir iki šiandien žmones šelpiantis ir užjaučiantis Gintautas Plečkaitis, buvo apdovanoti mediniais Mariaus Jonučio sukurtais obuoliais. Po metų ši akcija išsiplėtė – ir jau Romo Kvinto sukurtomis bronzos ir marmuro statulėlėmis apdovanota 10 dosnių ir jautrių žmonių. 
Tai buvo pirmieji Lietuvoje įsteigti visuomeniniai televizijos apdovanojimai už atjautą ir gerumą. Prieš tai tebuvo tik Arūno Valinsko „Svogūnai“, teikiami už kvailumą, bet politikai ir jų noriai eidavo atsiimti.
2002-ųjų gegužę pilnutėlėje Vilniaus kongresų rūmų salėje pagerbėme 10 geradarių, tarp jų ir buvusią pirmąją ponią Almą Adamkienę. Pirmą sykį per televiziją buvo parodyti tame koncerte sykiu su scenos profesionalais šokantys ir dainuojantys neįgalieji, tuomet tai buvo niekur negirdėtas dalykas. Šokius kurti nuoširdžiai pagelbėjo anuomet tik profesionalams ir meno gerbėjams žinomas choreografas Jurijus Smoriginas. Jis prisipažino pasijutęs „tikra žvaigžde“, kai po šio įvykio nuvažiavo į savo sodybą ir buvo garbinamas vietos žmonių. Nauja buvo ir koncerto idėja – vientisa, susieta programa. Tąsyk – gražiausios miuziklų arijos. Beje, garsioji G. Kuprevičiaus daina „Kregždutės“ naujam gyvenimui Atlantos ir Andriaus Mamontovo prikelta būtent šiam koncertui. Tuomet išleidome originalų koncerto CD, o nuo kiekvieno egzemplioriaus vieną litą skyrėme labdarai. Surinktus 7000 litų (šiandien juokingai skamba) išdalijome koncerte dalyvavusiems neįgaliesiems.
O 2002-ųjų kovą, prieš Velykas, organizavome pirmąją Lietuvoje TV paramos akciją „Nupirk duonos alkstantiems“. Subūrėme kiaušinių, majonezo ir vištienos gamintojus (suprantama – Velykos!), jų produkciją pažymėjome obuolio logotipu ir per televiziją skelbėme, kad tie, kurie perka šiuos produktus, automatiškai aukoja stokojantiems. Surinkta ir išdalyta 50 000 litų.
Vėliau atsirado daugybė galingų ir agresyvių akcijų kitose televizijose, prašančių aukoti lėšas telefonais ir graudinančių žmones. Šiandien paramos akcijų tokia gausybė, kad jos jau nieko nebestebina.
„Bėdų turgus“ ir šiandien liko ištikimas savo principams ir labdarą renka tik netiesiogiai (t. y. žmogus įsigyja prekę už įprastą kainą, o gamintojas moka fondui už reklamą), priima savanoriškai skiriamas aukas ir agituoja aukoti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Renkasi formas, kurios neverčia emociškai sujaudinto žmogaus spontaniškai aukoti grynųjų pinigų telefonu.
Būta ir smagių istorijų: ištisus metus į studiją ateidavęs herojus gaudavo po porą kojinių, pažymėtų obuolio ženklu, o pirkliai – po tortą, pažymėtą tokiu pačiu logotipu. Tortai suvalgyti, kojinės sudėvėtos, o „Žaliasis obuolys“ teberieda per Lietuvą.