Didysis labdarys Antanas Guoga

Didysis labdarys - Antanas Guoga

Didysis labdarys Antanas Guoga

Kiekvienos laidos, kaip ir žmogaus, gyvenime būna kritinių momentų. „Bėdų turgų“ toks ištiko  2006 m. rudenį, prieš pat prasidedant naujam Lietuvos televizijos sezonui.

 Tuomet iš darbo pasitraukė viena labai gera redaktorė, fonde pinigų visiškai nebuvo, o gauti lėšų bėdžiams rugpjūčio pabaigoje, kai visi tik baigia atostogauti, jaunimas ruošiasi į mokyklas ir universitetus – misija neįmanoma, tuo laiku patiems aukotojams stinga lėšų. Nors imk ir uždaryk laidą.

Dabar, turėdamos patirties, mes puikiai žinome, kad rugsėjo ir spalio laidoms pinigus fonde reikia kaupti iš anksto, o tuomet dar daug ko nežinojome.

2006-aisiais prodiusavau dar ir laidą „Keliaukim“. Mano miela bičiulė Neringa Skrudupaitė ir sako: „Važiuokim sykiu filmuoti kryžiuočių pilių Lenkijoje, o grįžusi sugalvosi, ką su tuo „Bėdų turgum“ daryti.“ Kaip tarėm, taip ir padarėm. Kažkurią kelionės dieną apsistojom Torūnėje, gerokai nušiurusiame viešbutyje, kambaryje nusilupusiais tapetais.

Prieš užmigdama visados permąstau dienos įvykius, pasimeldžiu. Tą vakarą ir manau sau: „Dieve, Dieve, negi man tik vienai tos laidos ir tos veiklos reikia, aš jau taip pavargau kovoti. Jei jos reikia ir tau, tai parodyk man kokį ženklą, nes aš jau nebegaliu.“ Ir užmigau. Ryte jau viską buvau pamiršusi. Per pusryčius to paties viešbučio valgykloje, belupant kietai virtą kiaušinį, suskamba mano telefonas. Atsiliepiu. Vyriškas balsas sako: „Labas. Aš Antanas, išlošiau pokerio turnyrą Lietuvoje. Jūsų telefoną man davė Andrius Tapinas. Noriu jums paaukoti 10 000 JAV dolerių.“ Aš tuo kiaušiniu vos nepaspringau, maniau – juokauja. Pasirodė, labai rimta. Aukojo Antanas ir tuomet, ir dar daugybę kartų. O pirmą sykį jį pamatėme gal po metų – jauną 33 metų vyruką. Iš viso Antanas yra paaukojęs stokojantiems jau daugiau kaip 1 000 000 litų. Čia vien tik „Bėdų turguje“. Rėmęs įvairiausius projektus. O kiek jis pagelbėjęs Lietuvos krepšiniui!

Mums jis tapo ne tik geradariu, bet ir bičiuliu. Kartais jau nebepatogu prašyti, nes ir taip jį visa Lietuva už kišenių krato, o jis, kur buvęs, kur nebuvęs, vis pats paskambina. „Ko tylit, – sako, – ar jau bėdų Lietuvoje nebėra?“ Taip nuo 2006-ųjų metų iki šiol.